Mano ilgas ir vingiuotas kelias į aukštosios mados pasaulį

modeliai2„Ji nužvelgia savo figūrą atidžiai, po to Klaudijos Šifer nuotrauką pavydžiai. Slapčiausios jos svajonės gyvenimo kryžius, ji taip trokšta dirbti manekene Paryžiuj…“, et, kad viskas būtų taip paprastai, kaip dainuoja Egidijus Dragūnas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad neužtenka turėti idealius išmatavimus, dailų ar įdomų veidą bei būti fotogeniškai. Norint „prasimušti“ į mados rinką reikalingas angelas sargas arba globėjas, kelrodė žvaigždė, kuri nušviestų ir padėtų nepasiklysti painiuose mados pasaulio labirintuose. Bet apie viską nuo pradžių. Tiesa, neminėsiu modelių agentūrų pavadinimų, kad vėliau nepakliūčiau į nemalonę ir teismo suolą.

Taigi, dar nuo vaikystės su pavydu žiūrėjau į merginas ant žurnalų viršelių, tokios gražios, paslaptingos ir žavingos, tarsi Afroditės nusileidusios į Žemę. Visada norėjau būti modeliu, tėvai neprieštaravo, todėl tik sukakus 14 metų, mama už rankos nuvedė į vieną modelių agentūrą. Viskas nauja ir nepažinta, tiesa, tada nepraėjau atrankos, pikta ir gyvenimu nepatenkinta moteriškė pagiežingai atrėžę, kad man reikia dar paūgėt kelis centimetrus. Tačiau pasiduoti neketinau, juk tai mano svajonė, keli nereikšmingi centimetrai juk nepakišo kojos Kate Moss, siekiant modelio karjeros aukštumų.

Antras bandymas buvo sėkmingas, bent jau taip maniau iš pradžių. Gavau kelis pirmus užsakymus, tiesa, vietinėje Lietuvos rinkoje, bet juk pradžia pusė darbo, vėliau sekė keletas fotosesijų Milane. Visa bėda, kad aš visai neišmaniau mados industrijos ir niekada nebuvau susidūrusi su modelio kasdienybe. Mane įmetė tarsi mėsos gabalą į akvariumą pilną ryklių, kurie buvo pasiruošę iš manęs išspausti paskutinį kraujo lašą. Nepažįstamas miestas, varginančios fotosesijos ir daugybė pagundų – klubai, vakarėliai, alkoholis, vaikinai… Gerai tai, kad vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje tėveliai jau buvo spėję įskiepyti tam tikras vertybes, kurios neleido suklupti. Taigi, visai nenuostabu, kad po kelių alinančių užsakymų viską mečiau ir grįžau į gimtąjį miestą. Darbavausi kitoje modelių agentūroje, kuri manyje įžvelgė tik komercinį, neuniversalų modelį ir net nesistengė padėti man atsiskleisti, todėl apie pasaulio mados centrus – Milaną, Paryžių, Niujorką, Tokiją ir daugelį kitų galėjau tik pasvajoti.

Taip, nemeluosiu. Buvau pasiryžusi viską mesti, nors giliai viduje to daryti visai nenorėjau. Sako trečias bandymas nemeluoja, todėl panagrinėjus kitas modelių agentūras nukeliavau į Supermodels modelių agentūrą. Kas man labiausiai patiko? Su manimi elgėsi kaip su žmogumi, o ne įnagiu „užsikalti gražaus pinigėlio“. Be to, mano poreikiai nebuvo užmiršti, pasirodo mano veidelis ne toks jau ir komercinis, puikiai tinku ir aukštajai madai, todėl Supermodels agentūros dėka atsivėrė mados pasaulis. Taip, konkurencija, sunkus darbas, įnoringi fotografai ir reiklūs dizaineriai niekur nedingo, bet tokia kaina, norint būti modeliu, bet labai svarbu žinoti, kad turi užnugarį, kuris nepaliks bėdoje.

Taigi, moralas mano istorijos paprastas – mielos merginos, negalvokit, kad modelio gyvenimas tai ilga ir nesibaigianti pasaka, tačiau ji bus gerokai gražesnė ir su laiminga pabaiga, jei jus globos gera, savo amatą išmananti ir jus vertinantis modelių agentūra. Sėkmės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *